Kategorija: Naujienos

Lietuvos lazerių asociacija 2023 m. vasario 20 d. pasirašė ketinimų protokolą su Taivano pramonės technologijų tyrimų institutu (ITRI) ir dar dviem šios šalies pramonės asociacijomis dėl bendro lazerių technologijų tyrimų ir plėtros centro vystymo Taivane.

Viliamasi, kad centras bus atidarytas jau rugsėjo mėnesį. Iš viso centro steigėjų – suinteresuotų įmonių yra 12 Lietuvos įmonių, kurios prisidės komponentų ar įrangos teikimu. Ketinimo protokolo pasirašymo metu Taivane taip pat lankosi Ekspla, Light Conversion, Litilit, Workshop of Photonics įmonių atstovai.

G. Račiukaičio teigimu, norą jungtis prie projekto yra pareiškę ir daugiau Lietuvos lazerių ir fotonikos pramonės bendrovių.

„Pradžioje pagrindinis indėlis bus lietuviška įranga: lazerinės staklės, Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) su ITRI bendradarbiaus technologinių žinių mainuose ir naujų procesų kūrime“, – teigia asociacijos vadovas.

Lietuvoje kuriami lazeriai gali būti geidžiama preke – tarp jų ir tokiose šioje šalyje kylančios pramonės šakos kaip biomedicina ar kosmetika.

„Mus domina ne tik lustų pramonė, bet ir visa elektronikos pramonė, kurios Taivane yra labai daug. Taip pat norisi pagal tikrų galutinių pramonės vartotojų poreikius išbandyti lazerinius technologinius procesus, kur lietuviški ultratrumpų impulsų lazeriai turi privalumų“, – svarsto jis.

Anot jo, centras kuriamas orientuojantis į ateities technologijas srityse, kuriose sprendimų dar nėra.

„Čia ir Lietuvos mokslininkų, ir įmonių R&D (Research and development – liet. mokslinių tyrimų ir plėtros) padalinių žinios yra svarbios“, – pabrėžia G. Račiukaitis.

Lazerių asociacijos prezidentas pabrėžia, kad prie šio centro atsiradimo labai prisidėjo ir Paulius Lukauskas, Lietuvos prekybos atstovybės Taivane vadovas.

Ketinimų protokolo pasirašymo akimirkos:

Lietuvos lazerių bendruomenėje, vienijančioje virš 50 lazerius ir jų komponentus gaminančių bendrovių, mokslo institucijas ir universitetus, – pokyčiai. Ilgametį asociacijos vadovą – dr. Petrą Balkevičių – vykdomojo direktoriaus pareigose keičia Kristina Ananičienė.

Naująja Lietuvos lazerių asociacijos direktore paskirta Kristina Ananičienė, kuri šiuo metu eina Lazerinių ir inžinerinių technologijų klasterio (LITEK) vadovės pareigas.

Užkariaus naujas technologines rinkas

„Lazerių ekosistemoje darbuojuosi jau devinti metai, tad tikiu, jog turimas įdirbis leis sklandžiai įsilieti ir praturtinti asociacijos veiklas. Pagrindinį dėmesį skirsiu aktyviam sektoriaus reprezentavimui tarptautiniu lygmeniu – toliau bus plečiamos veiklos Taivane, Korėjoje ir Amerikoje. Taip pat svarbus yra sektoriaus stiprinimas Lietuvoje, visuomenės švietimas bei specialistų ruošimas“, – teigia naujoji Asociacijos direktorė.

Anot dr. Gedimino Račiukaičio, Lietuvos lazerių asociacijos prezidento, pasaulinė rinka, kurioje konkuruojame, yra labai dinamiška ir greitai kintanti.

„Asociacijoje išaugo ir sustiprėjo daug naujų įmonių, kurios siekia aktyvios asociacijos veiklos, ypač pasaulyje. Bendradarbiavimo saitai su dr. P. Balkevičiumi nenutrūksta, jis ir toliau darbuosis asociacijoje. Pasitelksime tiek jo išmintį ir santūrumą, tiek Kristinos jaunatvišką veržlumą. Tai bus kelrodis, kuris ne tik padės užkariauti naujas technologines rinkas, bet ir parodys, su kokiais produktais žengti pirmyn bei kaip spręsti specialistų stygių – darbo užteks visiems“, – sako p. Račiukaitis.

Dr. Petras Balkevičius Lietuvos lazerių asociacijoje (LLA) darbuojasi nuo 2009 m., ketverius metus jis užėmė projektų vadovo pareigas, o nuo 2013 m.  tapo asociacijos vykdomuoju direktoriumi.

Lazeriai – vienas stipriausių pramonės sektorių

Lazeriai jau kelis dešimtmečius išlieka viena žinomiausių Lietuvos mokslo ir aukštųjų technologijų pramonės sričių. Fotonikos ir lazerinių technologijų poreikis pramonėje, moksle ir medicinoje auga ir stiprėja visame pasaulyje.

Šalies lazerininkai pasaulyje ypač konkurencingi ir stiprūs optinių komponentų bei ultratrumpųjų impulsų lazerių technologijų srityje. Lietuvos lazerių gamintojai šioje rinkoje lygiuojasi ir dažnai lenkia Prancūzijos, Vokietijos ir JAV tiekėjus.

Lietuvos lazerių įmonės taip pat kuria unikalius optinius prietaisus, kurie dažnai neturi konkurentų pasaulyje.

Lazerių sektoriuje Lietuvoje dirba apie 1500 žmonių, asociacijos narių metinė apyvarta sudaro apie 200 mln. Eur (2022 m.) ir dvigubėja kas penkeri metai, į užsienio šalis eksportuojama virš 80 proc. šalies lazerininkų pagamintų produktų.

Lietuvos lazerių asociacija įkurta 2004 m.

Vasario 11 d. minima Tarptautinė moterų ir merginų moksle diena. Lietuvos lazerių asociacija prisijungė prie šios dienos minėjimo.

Vyresniųjų klasių moksleiviams, susidomėjusiems STEAM inžinerinėmis specialybėmis, Eglė Krištopavičiūtė iš UAB „EKSPLA“ pasakojo apie karjerą ir pasirinkimą tapti konstruktore – lazerių inžinere. Paskaitos apie lazerius klausė ir nuotolinėje konferencijoje šiemet dalyvavo 1037 mokiniai iš 52 Lietuvos mokyklų.

„Merginos moksle“ – kasmetinė Šiaulių techninės kūrybos centro organizuojama iniciatyva.

Lietuvos lazerių asociacija taip pat pakvietė koleges, dirbančias lazerių industrijoje, į valandos trukmės nuotolinį seminarą asmeninių finansų ir investicijų tema. Seminaru siekiama drąsinti moteris išmaniau rūpintis turimais finansais ir ateities gerove.

Patirtimi ir žiniomis apie investavimą dalinosi INWEST finansų ekspertės Rena Saribekian ir Jekaterina Govina. Seminare apie investavimą dalyvavo beveik 70 dalyvių.

Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena minima nuo 2015 metų.

EUROSTAT duomenimis, Lietuvoje vienas didžiausių procentinių moterų mokslininkių, technologijų sričių specialisčių skaičius Europos Sąjungoje!

Statistika rodo, kad mokslo ir inžinerijos srityse dominuoja vyrai, tačiau situacija Lietuvoje džiugina. Tarp ES regionų didžiausia moterų, dirbančių mokslo ir technologijų srityje, dalis 2021 m. buvo Lietuvoje ir Latvijoje. Net 63 proc. Lietuvos mokslininkų ir inžinierių yra būtent moterys. Palyginimui 2019 m. Lietuvoje šis procentas buvo 51 proc.

Didesnis moterų skaičius mokslo, technologijų ir inžinerijos srityse skatina didesnę įvairovę ir talentų pritraukimą įmonėse bei visos šalies konkurencingumą.

Dar kartą sveikiname koleges!

Lietuvos lazerių asociacijos direktorius dr. Petras Balkevičius įvertintas Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA Garbės ženklu.

Dr. Petras Balkevičius nominuotas ir apdovanotas „Už indėlį į reikšmingą Lietuvos inžinerinės pramonės sritį – lazerių pramonę, jos vystymą ir Lietuvos garsinimą pasaulyje“.

2012 m. įsteigtu LINPRA Garbės ženklu kasmet apdovanojami įmonių ir švietimo įstaigų vadovai ir darbuotojai, pasižymintys inovatyvumu, produktyvumu, pasiekę ženklaus mokslo ir verslo integravimo rezultatų, garsinantys savo organizacijos ar inžinerinės pramonės vardą Lietuvoje ir už jos ribų ar kitais būdais reikšmingai prisidedantys prie sektoriaus vystymo ir konkurencingumo stiprinimo.
2023 m. sausio 26 d. LINPRA Forumo metu buvo pasveikinti ir 7 nugalėtojai, kuriuos nominavo jų kolegos, LINPRA administracija ir LINPRA Prezidiumas.

(Nuotrauka: LINPRA)

2022 m. gruodžio 19 d. vyko Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro seminaras, skirtas paminėti prof. A. P. Piskarsko 80 metų ir OPCPA 30 metų sukaktį.

Seminare „ŠVIESOS KELIU: nuo pirmosios parametriškai sustiprintos spinduliuotės iki Ekstremalios šviesos infrastruktūros“ pranešimus skaitė keturi skirtingų kartų profesoriaus doktorantai.
Prof. A. P. Piskarsko mokiniai dalinosi prisiminimais ir patyrimais, kokį „šviesos kelią“ reikia nueiti iki kartu su kitomis valstybėmis įsteigiant Europos mokslo tyrimų infrastruktūrą ELI ERIC.

Kviečiame žiūrėti dalyvių pranešimus:

Dr. Romualdas Danielius, „Light Conversion“: „Parametrinis šviesos stiprinimas: nuo reiškinio iki komercinio prietaiso“:

***

Prof. Audrius Dubietis, VU FF Lazerinių tyrimų centras: „30 metų optiniam parametriniam čirpuotų impulsų stiprinimui: nuo idėjos iki priešakinės technologijos“:

***

Dr. Arūnas Varanavičius, VU FF Lazerinių tyrimų centras: „Lietuviškas pėdsakas Ekstremalios šviesos infrastruktūrose“:

***

Dr. Roman Antipenkov, ELI Beamlines: „ELI ERIC: Ekstremalios šviesos infrastruktūra, didelės energijos lazerinių sistemų kūrimas ELI“:

„Lietuvai atveriant naujas rinkas Indijos–Ramiojo vandenynų regione, Korėjos Respubliką matome kaip strategiškai reikšmingą partnerę. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva šioje šalyje turi patikimos, pažangiose technologijose pirmaujančios šalies vardą,“ – susitikime teigė G. Landsbergis. Ministras taip pat aptarė Lietuvos verslo galimybes bendradarbiauti lazerių technologijų srityse.

„Šiandien veriasi bendradarbiavimo durys Lietuvos lazerių gamintojams su pasaulinės ekranų rinkos lydere „Samsung Display“. Viliuosi, kad netolimoje ateityje „Samsung Display“ galės kartu su Lietuvos įmonėmis kurti naujus produktus, naudodama Lietuvos nišines lazerių technologijas. Tai dar kartą įrodo, kokiais dideliais žingsniais Lietuvos išmaniųjų technologijų gamintojai juda į priekį,“ – teigė G. Landsbergis, pakviesdamas „Samsung Display“ atvykti į Lietuvą detaliau susipažinti su lazerių įmonėmis ir jų gaminama produkcija.

Susitikime dalyvavęs Lietuvos lazerių asociacijos valdybos narys dr. Martynas Barkauskas išsamiai pristatė Lietuvos lazerių sektoriaus bei šių įmonių potencialą dalyvauti „Samsung Display“ naujų produktų kūrimo etapuose.

Tuo tarpu Lietuvos ambasadorius Korėjoje Ričardas Šlepavičius pasiūlė „Samsung Display“ atstovams susipažinti su Lietuvos gamintojų išmaniųjų technologijų produkcija dar šią liepą Seule vyksiančioje specializuotoje lazerių pramonės parodoje „Korea Laser 2023“, į kurią buvo pakviestos Lietuvos įmonės.

Šaltinis: URM.lt

„Integrated Optics“ kuria mažus lazerius, kurie yra naudojami medžiagų tyrimams, vaistų kūrimui, aplinkai skenuoti. Prieš ketverius metus startuolis išsikėlė naują tikslą – sukurti lazerį, padėsiantį nustatyti, kaip vaistai veikia vėžio ląsteles. Apie tai, kaip sekėsi šį tikslą įgyvendinti, su kokiais iššūkiais teko susidurti pradedant veiklą ir kaip startuoliui sekasi šiandien, papasakojo įmonės vadovas Evaldas Pabrėža.

Pabrėža pasakoja, kad verslo idėja 2010 m. kilo jo verslo partneriui Jonui Jonuškai. „Aš buvau pradėjęs kitą veiklą patentavimo srityje, o jis dar dirbo bendrovėje, kurioje anksčiau buvome kolegos. Jonas turėjo mintį, kad lazerių gamybą būtų galima pakreipti šiek tiek kitokia linkme, nei tradiciškai daro lazerių įmonės. Pritaikyti principus iš telekomunikacijų srities, naudoti robotiką, tam tikrus surinkimo algoritmus ir taip gaminti lazerius, kurie būtų skirti laboratorinėms veikloms, medžiagų tyrimams ir kitiems uždaviniams. Tuo metu Lietuvoje buvo rizikos kapitalo fondų, kurie aktyviai ieškojo, kur investuoti. Lazeriai buvo tas žodis, kuris labai viliojo investuotojus. Vieną dieną su Jonu nusprendėme pasikalbėti su investuotojais, paklausti, ar juos domintų ši sritis. Tai buvo lemiamas veiksnys – praktiškai visi investuotojai parodė susidomėjimą, todėl pradėjome veiklą“, – pasakoja startuolio vadovas. Jis teigia, kad startuolio kuriami maži lazeriai naudojami įvairiose srityse.

„Medžiagų tyrimai, vaistų kūrimas, aplinkos skenavimas. Pavyzdžiui, savavaldžių automobilių ar robotų pramonė, kurie gali orientuotis aplinkoje. Tam ir naudojami lazeriai – skenuoti aplinką, nustatyti atstumus tarp įvairių objektų.

Netrūksta iššūkių

Dar viena įdomi ir perspektyvi sritis yra kvantiniai kompiuteriai ir kvantinė kriptografija. Jie jau pradėti naudoti, dar ne masiškai, tačiau netrukus juos pradės naudoti įmonės įvairiems sudėtingesniems uždaviniams spręsti, kur yra daugiau kintamųjų ir reikia kažką labai optimizuoti ar modeliuoti. Tačiau kvantinių kompiuterių paplitimas gali kelti ir tam tikrų grėsmių, pavyzdžiui, daug lengviau „nulaužti“ įvairius kodus. Vadinasi, ne tik kvantinis kompiuteris turės veikti lazerio pagrindu, bet ir apsaugos sistema, kuri saugos duomenis. Tokius lazerius mes taip pat gaminame“, – aiškina startuolio vadovas. Pašnekovas neslepia, kad kuriant lazerius susiduria su daug iššūkių.

„Lazeriai yra sudėtingesnė sritis nei tik elektronika, mechanika ar optika. Tai yra šių trijų disciplinų junginys, ir kiekviena jų įneša savus niuansus. Optika yra itin sudėtinga, nes šviesos dalelės, net minimaliai pakeitus sąlygas, elgiasi labai skirtingai. Nuspėti lazerio parametrus yra labai sudėtinga, kol nėra surinktas produktas. Kai išbandai, pradeda aiškėti, ką toliau reikia keisti. Lazerių srityje daug nenuspėjamumo, tai gana sudėtingas mokslas. Tačiau darbuotojams, kuriuos apmokome, mes padedame šį mokslą išskaidyti į lengvai suprantamus fragmentus. Žinoma, technologijos vystymui, produktų kūrimui ir mokymųs sistemos tobulinimu daugiausia užsiima mūsų fizikai. Iš verslo pusės viskas buvo žymiai paprasčiau. Nuo 2010 m. buvo labai daug įvairių iniciatyvų tiek iš Lietuvos, tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš privačių investuotojų. Taigi surasti informacijos ar finansavimo nebuvo problema, reikėjo tik turėti noro ir skirti tam pakankamai laiko“, – teigia E. Pabrėža.

Perspektyvi – ir lazerių medicinoje tema

Anot jo, lazerių pritaikymas labai stipriai išsiplėtė ir medicinos srityje. „Šiuo metu turime bent tris klientus, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie vėžio diagnostikos arba prie tam tikrų vaistų nuo vėžio kūrimo. Mūsų lazeriai yra laboratorinių prietaisų šerdis, kurie matuoja, stebi, kaip vaistai pasiekia reikiamą vietą organizme. Jei lazeris atsiranda prietaise, dažniausiai jis būna brangiausias komponentas ir atlieka pagrindinį vaidmenį.

Prisidedame prie vėžio gydymo, o pandeminiu laikotarpiu prisidėjome ir prie vakcinų kūrimo. Mūsų lazeriai buvo naudojami tirti, prie kokių laikymo ar transportavimo sąlygų vakcinos degraduoja. Viena vakcina gali būti laikoma 0 laipsnių temperatūroje, kita –40 C. Šie reikalavimai yra nustatomi prietaisų, kurių viduje yra mūsų lazeriai“, – dėsto pašnekovas. Pasak jo, nors vyrai verslą pradėjo dviese, šiuo metu startuolio komandą sudaro daugiau nei 50 specialistų.

Darbuotus gali parengti ir patys

„Ne paslaptis, kad Vilnius yra Europos lazerių centras, todėl konkurencija dėl lazerių specialistų Vilniuje yra didelė. Būtent todėl prieš septynerius metus pradėjome investuoti į mokymų sistemą, kurios pagrindu galime beveik visus norinčius apmokyti lazerių gamybos. Iš tiesų, mūsų gamyboje dirba nedidelė dalis fizikų, pagrindą sudaro chemikai, elektronikai, mechanikai, juvelyrai, net yra vienas dantų technikas.

Darbindami žmones netikriname jų žinių, suprantame, kad patys jų turėsime suteikti, tačiau darome asmeninių savybių patikrinimą. Patikriname žmogaus smulkiosios motorikos įgūdžius: ar jis gali su pincetu paimti ir išlaikyti smulkius objektus, ar sugeba kruopščiai išlankstyti lankstinį iš perforuotos skardos. Patikriname šias savybes ir stengiamės išsiaiškinti, ar žmogus yra imlus naujai techninei informacijai. Jeigu tai pasiteisina, vedame žmogų per visus gamybos etapus, nuo pagalbinių darbų iki lazerių surinkimo. Galiausiai žmogus gamina lazerius, valdydamas robotukus, stebėdamas parametrus, juos analizuodamas, darydamas išvadas. Žmonės tampa fizikais ir pradeda vis daugiau suprasti apie lazerius. Tai reikalauja kantrybės iš abiejų pusių, nes mokymai trunka apie pusę metų, o kartais užsitęsia ir iki metų. Kai kurie jaunos kartos atstovai neturi tiek kantrybės, tad atsirenkame kantriausius“, – pabrėžia pašnekovas.

Jis pasakoja, kad praėjusiais metais startuolis priėmė dirbti ir kelias nuo karo bėgančias ukrainietes. „Kovą, kai buvo didžioji migracijos banga, į savo namus priėmiau dvi ukrainiečių šeimas. Vėliau kelios ukrainietės išvažiavo į Uteną, nes gavo pasiūlymą dirbti mėsos fabrike. Ten nuvykusios liko šokiruotos, nes nėra dirbusios gamybos srityje – viena jų muzikos mokytoja, kita – užuolaidų dizainerė, trečia – finansų studentė. Užsiminiau, kad jos galėtų pabandyti dirbti mūsų įmonėje su optika, tada jos grįžo į Vilnių, mes jas apmokėme.

Susidūrėme su dideliu iššūkiu, nes kolektyve niekas nekalba ukrainietiškai, tik keli žmonės moka rusų kalbą. Jie padėjo integruoti naujas koleges, po poros mėnesių apmokymų jos pradėjo rodyti gerus rezultatus ir iki šiol dirba labai kruopščiai. Jauniausia ukrainietė net gavo mūsų įmonės apdovanojimą „Metų progresas“, – džiaugiasi E. Pabrėža.

Planuose – plėtra

Kalbėdamas apie ateities planus, E. Pabrėža teigia planuojantis didelę plėtrą.

„Praėjusiais metais įsigijome dvigubai didesnes patalpas Vilniuje, netoli miesto centro. Skirtingai nei kitos gamybinės įmonės, kurios dažniausiai išsidėsto miesto pakraščiuose, stengiamės išlaikyti gerą lokaciją, kad darbuotojams būtų patogu į darbą atvykti pėsčiomis ar dviračiu.

Galiu pasidžiaugti, kad šį patalpų įsigijimą finansavo vienas didžiausių Lietuvos bankų. Banko auditas startuoliams yra labai sudėtingas. Būtent dėl to vienintelis finansavimo šaltinis dažniausiai būna rizikos kapitalo fondai, nes jie toleruoja didesnę riziką ir atitinkamai tikisi didesnės grąžos. Kai startuolis gali naudotis banko finansavimu, tai yra brandos įrodymas. Per artimiausius ketverius metus planuojame plėsti gamybą bent tris kartus. Svarstome atidaryti padalinį Klaipėdoje. Tai būtų eksperimentas – net Kaune sunku rasti lazerius kuriančių įmonių. Vis dėlto, kadangi turime anksčiau minėtą mokymų strategiją, bandysime ieškoti talentų Klaipėdoje. Taip pat praėjusių metų rudenį atidarėme atstovybę Miunchene, kadangi Vokietija yra didžiausia mūsų rinka, joje generuojame net 60 proc. pardavimų. Norėjome išsaugoti gerą darbuotoją, kuri ilgai dirbo su mūsų produktais, todėl ji tapo atstovybės direktore. Kai mūsų kolegės ukrainietės galės grįžti į saugų Kijevą, svarstysime atidaryti gamybinį padalinį ir Ukrainoje“, – vardija jis.

Lazeristai – „ilgųjų distancijų bėgikai“

Pabrėža ragina steigti „hardware“ (liet. techninės įrangos) startuolius, nes, nepaisant to, kad jie yra ilgiau vystomi, patiria mažiau nesėkmių. „Nežinau nė vienos lazerių įmonės, kuri būtų pradėjusi darbą ir užsidariusi po kelerių metų. Tuo tarpu IT srityje tai yra kasdienybė – paleidi produktą, patestuoji, matai, kad nevažiuoja ir užsidarai. Visai neseniai Elonas Muskas pasidalijo mintimi, kad yra per daug pervertinamas produkto sukūrimas ir dizainas, ir per daug nuvertinama gamyba. Visiškai tam pritariu. Produkto sukūrimas apima 10 proc., o gamybos ar jos technologijos vystymas – 90 proc. Norėčiau paraginti mokinius rinktis fizikos studijas ir kurti aukštųjų technologijų „hardware“ startuolius. Šiuo metu tam yra tikrai palankios sąlygos, investuotojai į tai gerai žiūri, o sėkmės procentas tikrai yra didesnis nei IT ar fintech srityje. Žinoma, viskas užtrunka ilgiau, todėl tai aktualiausia „ilgųjų distancijų bėgikams“, – pataria E. Pabrėža.

Straipsnis publikuotas: naujienų portale DELFI.

Ar jūs pastebėjote, kad žmonių svajonės nebe tokios kaip anksčiau?

Iki 2003 metų svajonių skrydį mūsų akyse įkūnijo grakštus ir galingas ir dukart už garsą greičiau skriejantis „Concorde`as“, jis Atlantą įveikdavo per keturias valandas. Dabar viskas, ką turime, tai lėtas ir nerangus „Boeing`as“ ar „Airbus`as“, kaip silkių prikimštas keleivių. Iš Niujorko į Paryžių jis skrenda dukart ilgiau, nors ir pigiau. „Apollo“ programos astronautai vairuodavo „Corvette“ su V-8 varikliais, o dabartiniai kosmoso užkariautojai turbūt važinėja elektriniais paspirtukais.

Kas čia keisto, kad jie jau 50 metų net iki Mėnulio nebenuskrenda? Dabartiniai politikai svajoja ne apie naujus kelius, nutiestus ten, kur anksčiau niekas nenuvažiuodavo, o apie siauresnes gatves ir brangesnį parkavimą mieste, kad vairuotojams būtų blogiau. Roko muzikantai, kurių koncertai prieš kelis dešimtmečius surinkdavo šimtatūkstantines ir milijonines minias stadionuose, dabar transformavosi į „Youtube`o“ žvaigždes, kurios namų studijoje murkia savo dainas į nešiojamąjį kompiuterį. Net tie ambicingiausi jaunuoliai, kurie dar prieš 30–40 metų degė noru uždirbti daug pinigų ir valdyti pasaulį, šiais laikais pernelyg dažnai apsistoja prie tarnybos įmonėje, kur ribotos darbo valandos, daug sėdmaišių ir sojos latės kavos aparatų, o alga tokia, kad, sumokėjus sąskaitas, kas mėnesį atlieka kokie 500 eurų. Jie vadina tai „pusiausvyra tarp darbo ir gyvenimo“.

Kaip maloni išimtis šiame fone atrodo Elonas Muskas, jis vis dar kartais užsitraukia žolės suktinukę ir išranda arba ką nors visiškai kvailo (pavyzdžiui, tunelių po miestais sistemą, tolimojo susisiekimo viešąjį transportą vakuuminiais vamzdžiais), arba ką nors nuostabaus, tokio kaip visuotinai prieinami elektriniai automobiliai, veikiantys geriau už įprastinius, arba ant laivų nusileidžiančios daugkartinio naudojimo raketos, arba „Twitter`is“ be cenzūros. Nenustebsiu, jei jis ir į Marsą nuskris. Aš dėkingas jam už tai, kad jis drįsta svajoti.

Bet apie E. Muską ir taip rašoma daug. Šis straipsnis apie besipildančias kitų žmonių svajones. Apie naujus lazerius, šviesos šaltinius, kurie šviečia taip, kaip nešviečia net žvaigždės. Apie naują fiziką, kurią naudodami šiuos lazerius atrasime. Apie tai, kad viskas, kas šiandien įprasta, kažkada buvo tik svajonės.

Lazerių patriarchai ir jų svajonės

2018 metų fizikos Nobelio premiją laimėjo prancūzas Gérardas Mourou už išradimą, leidusį sukurti lazerines sistemas, kurių spinduliuotės galia viršijo visus iki tol buvusius rekordus. Geniali lazerinių impulsų stiprinimo technologija, trumpinama CPA, apėjo, regis, neįveikiamą, fizikos dėsnių padiktuotą ribą, neleidusią be galo stiprinti šviesos lazeryje. Pasiekus šią ribą, viršijus kritinį šviesos intensyvumą lazeriniame stiprintuve, pažeidžiama pati stiprintuvo medžiaga.

Mourou idėja, kaip ir visi genialūs išradimai, post factum atrodo labai paprasta. Štai ji keliais sakiniais. Trumpą lazerio impulsą be galo stiprinti lazeryje trukdo tai, kad sustiprinto impulso šviesos intensyvumas pažeidžia (techninis fizikų vartojamas terminas – „prabubina“ arba „ištaško“) stiprinimo medžiagą. Intensyvumas – tai šviesos energijos kiekis, atkeliaujantis į lazerinės medžiagos plotą per laiko vienetą. Taigi žybsnio intensyvumas tuo didesnis, kuo daugiau jame energijos ir kuo trumpesnis laikas, per kurį ji išspinduliuojama. Jei didinsime lazerio energiją, nekeisdami trukmės, intensyvumas, žinia, viršys pažeidimo ribą, ir mūsų lazeriui šakės. O jei prieš didindami energiją ištempsime šviesos impulsą laike, sustiprinto impulso intensyvumą galėsime išlaikyti žemiau medžiagos pažeidimo ribos. G. Mourou ir pasiūlė būdą, kaip tą impulsą prieš stiprinant pailginti, pastiprinti, o paskui vėl sutrumpinti. Genialumas čia tas, kad paskutiniam etapui – žybsniui sutrumpinti – medžiaga nebūtina, jos reikia tik jam stiprinti. Taigi, manipuliuojant impulsų trukme, galima ir neviršyti medžiagos pažeidimo slenksčio stiprintuve, ir galiausiai gauti labai trumpus didelės energijos impulsus.

Mourou 1985-ųjų straipsnis, už kurį ši premija paskirta, dabartiniais standartais visai neatrodo įspūdingai: viso labo trys puslapiai ir keturi paveikslėliai gerame, bet anaiptol ne superprestižiniame žurnale „Optics Communications“. Šitai, beje, reikėtų gerai įsisąmoninti universitetų administracijoms ir mokslo biurokratams, kurių vienintelis rūpestis šiais laikais yra ne mokslinių tyrimų turinys, o žurnalų, kuriuose jie paskelbti, prestižas. Nepaisant išorinio kuklumo, G. Mourou straipsnis buvo didelės svajonės pradžia: straipsnio pabaigoje jau svajojama apie teravatų galios lazerines sistemas.

Įdomu, kad Nobelio komiteto pranešime mokslo bendruomenei apie 2018-ųjų fizikos Nobelio premiją pagrindžiant, kodėl G. Mourou darbas toks svarbus lazerių plėtrai, minimas ir „svarbus šio darbo tęsinys“, sutrumpintai vadinamas OPCPA. Galvoje turimas Vilniaus universiteto mokslininkų Algio Piskarsko, Audriaus Dubiečio ir Gedimino Jonušausko 1992 metų darbas, kuriame G. Mourou sugalvotai CPA technologijai pasiūlytas visiškai naujo tipo stiprintuvas. Jis leidžia generuojamų šviesos žybsnių intensyvumus padidinti dar keliomis eilėmis, lyginant su įprastinių lazerinių stiprintuvų galimybėmis.

Nuo kastuvo iki branduolinio reaktoriaus

Lietuvos lazerių patriarchas prof. Algis Piskarskas, iškeliavęs Anapilin 2022-ųjų birželį, irgi buvo svajotojas. Jis visą gyvenimą svajojo apie dar galingesnius lazerius, apie dar įdomesnę jų atveriamą fiziką ir apie lazerininkų organizacijas, jungiančias žmones, siekiančius tuos lazerius gaminti ir tą fiziką atrasti.

Universitete vis dar sklando legendos apie tai, kaip iš aspirantūros Maskvoje grįžęs A. Piskarskas kasėsi po prof. Henriku Jonaičiu. Kasėsi jis tikrąja, o ne perkeltine šio žodžio prasme. Jam su jo jauna komanda Vilniuje reikėjo patalpų iš Maskvos atsivežtiems lazerių maitinimo blokų kondensatoriams. Tie kondensatoriai – tai lagamino dydžio dėžės, skirtos elektros krūviui sukaupti. Kai toks kondensatorius išsikrauna, girdėti visai neblogas „pokšt!“, o to „pokšt“ energiją galima panaudoti lazerio žybsniui įžiebti. Kadangi nedidukėse Fizikos ir matematikos fakulteto patalpose Partizanų (dabar Naugarduko) gatvėje vietos laboratorijoms visą laiką trūko, A. Piskarsko vaikinai iškasė rūsį po prof. H. Jonaičio laboratorija. Beje, tai nebuvo paskutiniai lazerininkų atlikti žemės darbai: kiek vėliau, Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centrui okupavus buvusias valgyklos ir pašto patalpas Saulėtekyje, mokslo darbuotojai ir docentai vėl kasė rūsius. Mano draugas Gintaras (jis yra teoretikas ir tokiais niekingais darbais jam užsiimti nereikėjo) juokauja, kad jei egzistuotų lazerininkų herbas, jame būtinai turėtų būti pavaizduotas kastuvas…

Bet rūsiai – tai tik priemonė. Iš tikrųjų A. Piskarskas svajojo apie naujo tipo lazerius. Jis ir jo mokiniai išplėtojo naują lazerinių impulsų stiprinimo metodiką – optinius parametrinius stiprintuvus. Tai prietaisai, kur šviesa stiprinama skaidrioje kristalinėje medžiagoje. Kad tokie prietaisai galėtų būti konkurencingi, 1970-aisiais ir 1980-aisiais, be A. Piskarsko bendražygių, netikėjo beveik niekas. Trumpiems šviesos žybsniams generuoti visi mėgino naudoti molekulinių dažiklių lazerius, nors jie buvo kaprizingi ir nepatikimi. O A. Piskarskas tikėjo parametriniais stiprintuvais. Tą nedviprasmiškai mums sako jo 1992 straipsnio, to paties, kuris yra „svarbus G. Mourou darbų tęsinys“, paskutinis sakinys, kuriame kalbama apie „femtosekundinių impulsų galias, siekiančias teravatus“. O teravatas, brolyčiai, tai maždaug tūkstančio branduolinių reaktorių galia.

Visiškai nauja fizika

Jei jums kyla natūralus klausimas, o kokia elektrinė ar kitas energijos šaltinis gali pamaitinti teravatų galios lazerį, skubu nuraminti: užtenka ir kištukinio lizdo. Mat tokią galią lazeriai generuoja labai trumpai, mažiau nei vieną trilijoninę sekundės dalį. Paskui ilgokai kaupiasi, o tuomet vėl žybteli. Taigi, vidutiniškai skaičiuojant, tos galios reikia nedaug. G. Mourou savo išrastų lazerių impulsus lygina su karatisto smūgiais: trumpi, bet galingi.

Tuo neįsivaizduojamai trumpu momentu, kai tas galingas žybsnis šviečia ir jo šviesa pataiko į kokią nors medžiagą, ima vykti keisti ir nuostabūs fizikos reiškiniai, apibendrintai vadinami netiesine optika. Skaidrios medžiagos, tokios kaip stiklai, kristalai ar net dujos, apšviestos vienspalve lazerio šviesa, pakeičia savo savybes ir sušvinta visomis vaivorykštės spalvomis. Medžiagoje ima formuotis keisti ir įdomūs šviesos dariniai. Kai kurie jų net šiek tiek panašūs į gyvus organizmus: juose iš chaoso formuojasi tvarka. Kiti primena nenutrūkstančias šviesos gijas ar medžiaga skriejančias šviesos kulkas. Parafrazuojant Johno Wheelerio frazę apie bendrąją reliatyvumo teoriją, šį medžiagos ir intensyvios lazerinės spinduliuotės šokį galima apibendrinti taip: šviesa nurodo medžiagai, kaip pasikeisti; medžiaga nurodo šviesai, kaip per ją sklisti.

Negana to, trumpų žybsnių lazeriai leidžia filmuoti neįtikėtinus filmus – stebėti medžiagos vyksmus, įvystančius greičiau nei per trilijoninę sekundės dalį. Pavyzdžiui, galima realiu laiku stebėti, kaip į fotono (šviesos dalelės) sugertį sureaguoja akies tinklainės pigmentas retinalis, signalizuodamas smegenims apie vaizdą, kuris šiuo metu sufokusuotas jūsų akies dugne. Galima ne tik pamatyti, bet ir suprasti, kaip augalo lape sugertas fotonas keliauja fotosintezės pigmentais ir kaip jo energija virsta į atskirus krūvius, įkraudama biologinę bateriją, kurios energija vėliau panaudojama cukrui gaminti. Galima sekti, kaip puslaidininkiuose keliauja ir ką veikia elektronai ir skylutės, lemiančios visų mūsų naudojamų elektronikos prietaisų veikimą. Galima netgi pasitelkus šviesą valdyti visus šiuos vyksmus, nukreipiant juos sau palankia kryptimi.

Lietuviai – tarp lazerių fizikos olimpo dievų

Netiesinės optikos reiškinius vieni iš pirmųjų ir įvaldė lietuviai, lazeriai jiems kažkaip genetiškai pritiko. Iki 2000-ųjų vidurio Lietuvoje susiformavo ne tik lazerių mokslo, bet lazerių verslo ekosistemos branduolys, kur nedidelėse, bet didelę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse buvo kuriami nors ir nišinio taikymo, bet aukščiausios klasės lazeriniai įrenginiai. Smalsūs fizikos ir inžinerijos studentai netrukus pajuto, kad tai įdomi ir neblogai apmokama veikla. Įmonių keliami lazerių fizikos ir inžinerijos klausimai padiktavo ir naujų įdomių tyrimo temų Vilniaus universiteto Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutų laboratorijoms. Šalyje prasidėjo uždaras mokslo ir technologijų verslo ciklas.

Peržiūrėję kiekvienos klasės mokinių kišenes, keliose būtinai rasite „Apple“ telefoną. Bet kurioje parkavimo aikštelėje tikrai bus daugiau negu vienas „Toyota“ automobilis. Kiekviename tarptautiniame oro uoste būtinai bus bent keli „Boeing“ lėktuvai. Šie prekės ženklai apibrėžia ištisas daiktų kategorijas. Lazerių fizika užsiimančiose mokslinėse laboratorijose tokio pat kalibro instrumentai yra lietuvių sukurti lazeriai. Aišku, būtų nesąžininga teigti, kad jie pasauliui daro tokį pat poveikį kaip „Apple“, „Toyota“ ar „Boeing“, bet ši analogija teisinga ta prasme, kad savo srityje šie lazeriai tiesiog yra geriausi. Svarbu ir tai, kad per pastaruosius dešimtmečius lietuviški lazeriai iš mokslinių laboratorijų išplito ir į pramonės įmones. Jei skaitote šį tekstą ne popieriuje, o mobiliojo įrenginio ekrane, labai gali būti, kad gaminant šį ekraną panaudoti būtent lietuviški lazeriai.

Fizikams niekada nieko negana

„Fizikams niekada nieko negana“ – šią frazę universitetų administratoriai ištaria su neslepiamu irzuliu, o fizikai ir inžinieriai – su pasididžiavimu. Negana patalpų, pinigų moksliniams eksperimentams, lazerinės spinduliuotės galios. „O jei išgautume dar šiek tiek, – galvoja jie, – įdomu, kas tada?“

Mourou, A. Piskarskas ir jaunesni jų bendražygiai svajojo toliau – apie dar didesnes lazerinės spinduliuotės energijas, apie petavatų galios lazerius (petavatas – tai milijono branduolinių reaktorių galia). Per pastaruosius dvidešimt metų ištobulinus lazerines technologijas, tokias galias, regis, tapo įmanoma pasiekti. Bet kam jiems dar daugiau? Pasirodo, reikia.

Pasiekus teravatines, o dar geriau – petavatines šviesos galias, atsiveria nauji fizikos reiškiniai. Apšvietus medžiagą tokio intensyvumo šviesa, gaunama antrinė spinduliuotė, kurios dažniai siekia tolimąjį ultravioletinį ir netgi rentgeno spektro ruožą. Lazerinio žybsnių trukmės matuojamos jau ne pikosekundėmis ar femtosekundėmis, o atosekundėmis. Atosekundė – tai laiko tarpas, per kurį šviesa vos spėja praskrieti pro atomą. O rentgeno spindulių bangos ilgis kaip tik toks, kuris leidžia pamatyti atomo dydžio objektus. Taigi, su šitokiais lazerio impulsais jau galima kurti filmą, kurio kiekviename kadre ryškiai matyti kiekvieno atomo padėtis. Visi žinome, kaip įspūdingai atrodo sulėtintai nufilmuotas futbolininko šuolis, mušant įvartį. O dabar įsivaizduokite, kad šiame filme dar ir tiksliai matyti, kur yra kiekvienas atleto kūno atomas kiekvieną akimirksnį atosekundės tikslumu.

Teravatiniai ir petavatiniai lazeriai ne tik geba priversti medžiagą skambėti naujais dažniais. Juose sugeneruoti šviesos elektriniai laukai tampa panašaus dydžio kaip laukai, egzistuojantys žvaigždžių viduje ar dar karštoje visatoje iš karto po Didžiojo sprogimo. Taigi, atsiveria galimybės laboratorijoje atlikti eksperimentus, atsakančius į sudėtingus kosmologijos ir astrofizikos klausimus.

Medžiagos dalelės, vaikomos petavatinių šviesos elektrinių ir magnetinio laukų, pagreitėja iki reliatyvistinių energijų. Lazeris tampa dalelių greitintuvu. Lazeriais pagreitintas daleles siekiama pritaikyti dalelių fizikos tyrimams, medicinoje ir diagnostikoje, net perdirbant radioaktyvias branduolinių jėgainių atliekas. Ir šios svajonės tokios žemiškos, regis, jau pasiekiamos ranka.

Bet fizikai nesiliauja. „Jeigu dar šiek tiek, – galvoja jie, – pasiektume ribą, kai lazerinės spinduliuotės intensyvumas leistų išplėšti materiją iš vakuumo“. Čia ne pokštas: kvantinė elektrodinamika iš tikrųjų teigia, kad, pasiekus eksavatų (milijono teravatų) galią ir peržengus vadinamąją Schwingerio intensyvumo ribą, šviesa iš nieko (tiksliau, iš vakuumo) ima generuoti naujas daleles. Mano kolega Arūnas, užsiimantis didelių intensyvumų lazerių fizika, sako, kad laukia nesulaukia, kol bus galima su lazeriu iš vakuumo išskelti saldainį.

Lazerinės technologijos

Kurgi yra tų stebuklingų lazerių? Jų yra įvairiose pasaulio laboratorijose, bet mums artimiausi jau veikia arba dar tebekonstruojami Ekstremalios šviesos infrastruktūroje, vadinamoje ELI (angl. Extreme Light Infrastructure). Tai trys didžiulės laboratorijos, įkurtos Vengrijoje, Rumunijoje ir Čekijoje, kiekviena jų užsiima skirtingais ekstremalios galios lazerių fizikos aspektais ir po truputį fizikų svajones verčia realybe. Jos – tai naujausias šių svajonių išsipildymo etapas, kurį dar 2005 sugalvojo mums jau pažįstamas G. Mourou su bendražygiais, tokiais kaip A. Piskarskas.

Kartu šios laboratorijos sudaro Europos tyrimų infrastruktūrą, ją valdo konsorciumas, vadinamas ELI ERIC. Šią organizaciją, koordinuojančią ambicingiausius lazerių fizikos tyrimus Europos mastu, įkūrė keturios valstybės, iš kurių viena – dėmesio! – yra Lietuva.

Jau senokai nesistebime, kad Lietuva yra įvairių Europos tyrimų organizacijų narė, įstojus į ES tai mums atrodo natūralu. Bet ar žinote nors vieną sritį – ypač mokslo ar aukštųjų technologijų, kur Lietuva ne tik dalyvauja, bet ir yra Europinių mokslo organizacijų steigėja? Nenuostabu, jei nežinote, nes šis atvejis – pirmasis toks Lietuvos istorijoje. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuvos Vyriausybė skyrė ELI milžiniškas pinigų sumas. O kodėl tada? O čia – dar viena, gal jau paskutinė, šio straipsnio istorija.

Kas, jeigu ne mes?

Prasidėjo viskas (ir vėl) Vilniaus universitete, Lazerinių tyrimų centre. Jo mokslininkams rūpėjo, kaip būtų galima pagaminti kuo didesnio intensyvumo lazerių, ir šie tyrimai niekada nebuvo nutrūkę nuo pat lazerių fizikos pradžios Lietuvoje. Žinoma, įgyvendinti pačias didžiausias fizikų svajones finansinių galimybių nebuvo, bet niekas netrukdė testuoti ir tyrinėti įvairias lazerių fizikos idėjas, kurios, įgyvendintos dideliu mastu, atvestų prie teravatinių, petavatinių ir eksavatinių galingumų.

Apie 2008 Vilniuje vis garsiau ėmė girdėtis kalbos, kad ES ketina steigti lazerių infrastruktūrą. Čia vėl neapsieita be A. Piskarsko, jis kartu su G.Mourou buvo vieni didžiausių ELI iniciatorių, stūmusių šį projektą kaip vieną iš pagrindinių Europos mokslo krypčių 21 amžiuje. Ir atsitik tu man taip, kad tuo metu VU jau buvo žmonių, bent apytiksliai numanančių, nuo ko tokius lazerius reikėtų pradėti konstruoti. Veikė ir sumažinti tų pačių lazerių prototipai, generuojantys gal ne supergalingus, bet visgi nevaikiškus šviesos impulsus, kuriuos Arūnas, tas, kur svajoja apie saldainius iš vakuumo, vadindavo antausiais (mat kai toks impulsas krinta į metalą, girdėti į antausį panašus garsas). Beje, pamatęs vieną iš tokių prototipų tas pats A. Piskarskas kažkada nustebęs sakė: „Pasikviečiau kolegas, kažką ant popieriuko pabraižiau, o jie, žiūrėk, – ėmė ir padarė.“

Bet VU mokslininkai šįkart buvo pernelyg atsargūs, kad nedviprasmiškai pareikštų pretenziją, jog ELI lazerius konstruos jie. Šį kartą drąsesni buvo verslininkai iš didžiausių Lietuvos lazerių įmonių, „Eksplos“ ir „Light Conversion“, atėję pas VU mokslininkus, nedviprasmiškai paklausė: „Gal pagaminam lazerius, kurių reikia ELI? Kas, jeigu ne mes? Jūs suprantate fiziką, kuria jie pagrįsti, mes mokame daryti techniką. Kur ELI daugiau ras tokią sėkmingą kombinaciją?“

Iš tikrųjų, nelengva rasti, kas pagamintų unikalius lazerius, kurių pasaulyje dar niekada nėra buvę. Pažadėti, paimti pinigus ir dingti neįvykdęs užsakymo gali daug kas, bet kas gali šį pažadą ištesėti? Pasirodo, lietuviai gali. Tuo jiems pavyko įtikinti ir ELI vadovybę, ji turėjo išsirinkti, kas padės jai aprūpinti naujai kuriamas laboratorijas dar pasaulyje neregėta lazerine technika.

„Light Conversion“, „Eksplos“ ir Vilniaus universiteto mokslininkų sukurta lazerinė sistema ‚„SYLOS“ darbą Vengrijos ELI ALPS laboratorijoje Szegede pradėjo 2019 metais. Jos veikimo principas – ta pati lietuvių dar 1992 metais išrasta OPCPA technologija. Unikali ši sistema ne vien savo spinduliuotės parametrais. Neįtikėtina buvo ir tai, kad lietuviams šį lazerį suprojektuoti, įdiegti laboratorijoje ir išmokyti mokslininkus juo naudotis pavyko laiku. Ir mokslinius rezultatus jis ėmė generuoti nuo pirmųjų paleidimo Szegede dienų. Ne visi tiekėjai, laimėję konkursus ELI lazeriams pagaminti, gali tuo pasigirti.

„SYLOS“ lazerį įvertino ir ELI laboratorijų mokslininkai, juos ištiko „Pringles“ bulvių traškučių efektas: kartą paragavęs, negali sustoti. Atlikę su „SYLOS“ lazeriu pradinius eksperimentus, jie lyg tarp kitko užklausė lietuvių: „O… šita… ar negalima dar truputį daugiau ir geriau?..“ Kodėl ne? Ir šiuo metu lietuviai konstruoja jau trečiąją lazerinę sistemą „SYLOS-3“ tai pačiai ELI laboratorijai, kuri bus trigubai galingesnė už pirmąją. Tuo pat metu Čekijos ELI-Beamlines laboratorijoje pradedamas testuoti „Eksplos“ ir „National Energetics“ (JAV) kartu sukurtas petavatų galios lazeris L4-ATON.

Gal kiek paradoksalu, kad didžiausi ir geriausi lietuvių pagaminti lazeriai yra ne Lietuvoje, tačiau Lietuva tikrai neliko nuskriausta. Projektuodami ir gamindami šiuos lazerius, gabiausi mokslininkai, studentai ir jauni inžinieriai gavo tai, ko labiausiai trūksta jaunam žmogui, – iššūkį ir galimybę pademonstruoti savo gebėjimus. Įmonės uždirbo pinigų ir sumokėjo mokesčius į Lietuvos biudžetą. Ir kažkaip nepastebimai Lietuva nustojo būti valstybe, į kurią ES struktūrinių fondų pinigai tik trumpam užsuka prieš vėl juos išleidžiant turtingose Vakarų Europos šalyse. Šiuo atveju mes – vieni iš tų turtingųjų. ES pinigai trumpam užsuko į Vengriją ir Čekiją, o vėl tada grįžo į Lietuvą.

Į priekį šviesos greičiu

Ekstremaliosios šviesos infrastruktūra didelę dalį įrangos naudojimo laiko skiria atvirajai prieigai: čia savo tyrimus gali atlikti visi Europos Sąjungos mokslininkai, pateikę įdomų pasiūlymą eksperimentui. Nesvarbu, ar eksperimentas iš lazerių fizikos, plazmos tyrimų, astrofizikos, ar iš medicininių antrinės spinduliuotės taikymų, kad tik sumanymas būtų įdomus. Nors ELI lazeriai pradėjo veikti dar visai neseniai, prie „SYLOS“ ir kitų lazerinių sistemų ir jas apraizgiusios matavimų aparatūros jau rikiuojasi mokslininkų eilė. Laikas prie lazerio brangus, taigi darbai neretai vyksta kiaurą parą. Mokslinėse laboratorijose visada taip: kai leidiesi vytis svajonės, darbo valandų neskaičiuoji.

ELI laboratorijos – tai geriausia, ką iš lazerių fizikos šiuo metu gali žmonija. Čia mokslininkai sprendžia įvairaus lygio problemas – nuo paprastų techninių galvosūkių iki fundamentalių fizikos klausimų. Aišku, jie nebūtų tikri mokslininkai, jei spręsdami kiekvieną problemą nesukurtų dešimt naujų. Tačiau būtent jų sprendiniai ir veda mokslą į priekį.

Kaip ir kiekviena didelė organizacija, ELI neapsieina be problemų. ES struktūrinių fondų biurokratiniai voratinkliai, vėluojantys tiekimai, gabių žmonių trūkumas, vietinių vyriausybių nenoras ar negalėjimas deramai išlaikyti brangiai kainuojančius mokslo centrus. Dėl ES konjunktūros visos trys ELI laboratorijos įkurtos Rytų Europos šalyse – tik taip buvo galima joms panaudoti Europos regioninės plėtros fondo lėšas. Nebūdamos ekonomiškai itin galingos, Čekija, Vengrija ir Rumunija turės smarkiai finansiškai įsitempti, kad šie mokslo centrai išliktų gyvybingi. Ir čia labai svarbu jų nepalikti vienų.

Ekstremalios šviesos infrastruktūra ELI – tai pasaulinės svarbos fizikos projektas ir dėl tolimesnės ES paramos jam tikrai verta pakovoti Briuselyje. Ten visada dominuoja tie, kuriems atrodo, kad, užuot dėjus pinigus ir viltis į nurautas mokslininkų fantazijas, verčiau išgrįsti trinkelėmis kokio miestelio aikštę. Be kovos pasidavę tokiai mąstysenai, atsidursime pasaulyje, kuriame viskas tvarkingai išbetonuota, bet nėra nieko įdomaus ar nuostabaus, kuo verta didžiuotis. O ką tik papasakota istorija apie tai, kaip gimė, brendo ir pildėsi lazerininkų svajonės, perša mintį, kad dėl nuostabių dalykų kovoti reikia. Kad lazerininkų kovos vėliavnešiai turėtume būti mes, lietuviai. Juk būtent mes esame tie, kuriems visada rūpėjo ir teberūpi nauji šviesos greičiu skriejantys fizikos atradimai ir technikos stebuklai. Būtent mes iš tikro žinome, kaip svarbu nenustoti svajoti. Velniop torpedas, šviesos greičiu pirmyn!

Teksto autorius: Dr. Mikas Vengris, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Lazerinių tyrimų centro profesorius

Straipsnis publikuotas: LRT.lt naujienų portale

Tarp geriausiųjų fotonikos ir lazerių įrenginių pasaulyje įvardytas ir Lietuvoje sukurtas lazeris. Šiemet į „Prism Awards“ apdovanojimų finalą pateko UAB „Ekspla“ pikosekundinis lazeris.

Tarptautinės komisijos, kurią sudarė fotonikos ir lazerių srities ekspertai iš skirtingų šalių, dėmesio sulaukė pikosekundinis lazeris PT277-XIR.

Padeda matyti molekules nanotikslumu

Naujasis ir tik šiemet rinkoje pristatytas lazeris yra skirtas mokslo tyrimams. „Šio lazerio išskirtinumas – itin geros specifikacijos, leidžiančios atlikti tyrimus kelis kartus didesniu tikslumu, nei tą leisdavo iki šiol naudojamos technologijos“, – sako Mantvydas Jašinskas, „Eksplos“ pardavimo vadovas.

Šis lazeris yra naudojamas mikroskopijoje, o tiksliau – nanoskopijoje. Su PT277-XIR lazeriu galima matyti molekulių darinius, kurie yra maždaug tūkstantį kartų mažesni už plauko storį. Infraraudonojoje šviesoje molekulės turi tik joms būdingą tam tikrą atsaką į šviesą ir taip yra atpažįstamos. Anot pašnekovo, pasitelkus specialiąją mikroskopiją (skenuojančią artimojo lauko optinę mikroskopiją, angl. SNOM) ir lazerį, spinduliuojantį infraraudonąją šviesą, molekulių pasaulis tampa matomas labai gera erdvine raiška.

Dėl garbingų „Prism Awards“ apdovanojimų ir pripažinimo kasmet varžosi pažangiausios įmonės iš viso pasaulio.

Šiemet konkurso komisija iš daugiau nei 100 paraiškų, pateiktų iš 19 pasaulio šalių, išrinko 24 finalininkus aštuoniose kategorijose – tarp jų ir lazeris iš Lietuvos. Lazerių kategorijoje „Eksplos“ derinamojo bangos ilgio lazeris pakliuvo tarp trijų finalininkų.

Pasaulio fotonikos žemėlapyje Lietuva – ryški žvaigždė

Pernai „Prism Awards 2022“ apdovanojimams buvo nominuotos net dvi lazerius gaminančios įmonės iš Lietuvos – femtosekundinių lazerių startuolis „Litilit“ ir programinę įrangą lazerinėms sistemoms kurianti UAB „Direct machining control“.

„Prism Awards“ apdovanojimai kasmet įteikiami lazerių, fotonikos ar optikos įmonėms už jų inovatyviausiais pripažintus metų gaminius. Konkurse varžosi įmonės iš viso pasaulio. 2023 m. apdovanojimai vyks 15-ąjį kartą.

Šis fotonikos ir lazerių sektoriaus konkursas prilyginamas kino industrijos „Oskarams“. Apdovanojimai yra kasmetinės, pasaulinės „Photonics West“ (JAV) konferencijos ir parodos kulminacija.

Įmonės gaminami lazeriai jau antrą kartą patenka į šių apdovanojimų finalistų gretas. 2011 m. „Ekspla“ mokslinių lazerių kategorijoje gavo aukščiausią „Prism Awards“ įvertinimą už sukurtą NT200 lazerinę sistemą. Tai kol kas pirmasis ir vienintelis „Prism Awards“ apdovanojimas Lietuvos lazerių bendruomenėje.

Nugalėtojai bus paskelbti 2023 m. vasario 1 d. iškilmingo renginio metu. Konkurse apdovanojamos įmonės, kurios kuria teigiamą poveikį aplinkai darančius produktus, sprendžia žmonijos problemas ir gerina gyvenimą pasitelkdamos fotoniką ir lazerius.